Gamtos kompleksai, kraštovaizdis

Žuvinto biosferios rezervate yra keli išskirtini ir labai įdomūs gamtiniai kompleksai, apsupti agrarinių teritorijų.  Svarbiausiais iš jų - Žuvinto pelkių kompleksas, arba Žuvinto šlapynė. (Šlapynė, šlapžemė – sausumos teritorija, kuri nuolat arba periodiškai būna persunkta drėgme. Šlapynių ekosistemose vyrauja drėgmę mėgstantys augalai. Šlapynės skirstomos į pelkes, užpelkėjusius miškus, maršas, viržynus, ir kt.)

Žuvinto pelkės gamtinis kompleksas

apima didelį bet seklų liekaninį eutrofinį Žuvinto ežerą su jį supančiu raistiniu ir plyniniu pelkių masyvu – Žuvinto paliomis. Žuvinto pelkės durpynų plotas – apie 6 847 ha (t.y. 5,5 karto didesnis už dabartinį ežero plotą), jis beveik 990 ha lenkia antrą pagal dydį Lietuvos pelkę - Čepkelių raistą. Šiauriniai žemapelkiniai Žuvinto palių pakraščiai už Žuvinto gamtinio rezervato ribų yra sukultūrinti (nusausinti). Pietvakariuose Žuvinto palios pereina į Buktos mišką. Pietrytiniame Žuvinto palių pakraštyje, palei Kiaulyčios upelį, driekiasi natūralios žemapelkės (Kiaulyčios botaninis-zoologinis draustinis) ir tik ties Aleknonimis beveik iki pat rytinio Žuvinto ežero kranto prieina dirbami laukai (ekologinės apsaugos zona). Šiauriau Aleknonių tarp kalvų įsiterpia du žemapelkiniai pelkyno kyšuliai - Liepakojų pelkė ir Beržinės pelkė, viename iš jų įsteigtas Liepakojų botaninis-zoologinis draustinis.

Aukštapelkė sudaro didžiąją Žuvinto palių dalį. Aukštapelkę juosia pelkiniai lapuočių miškai – juodalksnynai ir beržynai, nemažai eglynų. Ant kalvų (jos pelkėje vos kelios ir turi pavadinimus - Ilgoji, Radutinė, Didžioji, Raizgioji) paprastai auga eglynai.

Žuvinto paliose plačiai paplitę ir žemapelkės. Nuo rezervato administracinio pastato Aleknonių kaime iki Buktos miško pietiniu bei pietvakariniu palių pakraščiu tęsiasi apie 750 ha žemapelkių, didžioji jų dalis patenka į Kiaulyčios botaninį-zoologinį draustinį. Prie Dovinės žemapelkės sudaro apie 60 ha, o ties Liepakojų kaimu (Liepakojų botaninis-zoologinis draustinis) – 315 ha.

Ne tokios ryškios ir turtingos Žuvinte tarpinio tipo pelkės, paplitę Žuvinto ežero priekrantės zonoje, Rudės upelio slėnyje bei prie Polimo ežero.

Amalvos pelkės gamtinis kompleksas

taip pat plyti užpelkėjusiame limnoglacialiniame tarpugūbriniame duburyje. Jis apima liekaninį eutrofinį Amalvo ežerą ir jį supančią pelkę, Amalvos palias, kurios šiauriniai ir pietiniai pakraščiai nusausinti, paversti žemės ūkio naudmenomis (ekosistemų atkūrimo zonos, apie 2557 ha). Vidurinė nesukultūrinta, tačiau dėl aplinkinių melioracinių sistemų degradavusi pelkės dalis (apie 1300 ha) su Amalvo ežeru sudaro Amalvo botaninį-zoologinį draustinį. Rytinėje draustinio dalyje, kurioje ir telkšo Amalvo ežeras, vyrauja žemapelkė, o vakarinėje – aukštapelkė. Bendras Amalvo pelkės plotas – apie 4 000 ha. Pelkę drenuoja Dovinė (prateka pietiniu sukultūrintu pakraščiu) bei jos intakas Šlavanta –Amalvė.

Žaltyčio gamtinis kompleksas

apima seklaus eutrofinio Žaltyčio ežero ir jį supančių pelkių bei šlapių pievų ir krūmynų kompleksą, paskelbtą botaniniu – zoologiniu draustiniu. Tai svarbi vandens paukščių perėjimo bei apsistojimo migracijų metu vieta.

Buktos miškas

apima pietvakarinį Žuvinto duburio pakraštį ir toliau į vakarus esančias dugninės morenos lygumas iki Šešupės ir kelio Simnas – Marijampolė. Čia vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški ir velėniniai karbonatiniai molio dirvožemiai. Miško rūšinė sudėtis mišri – auga eglės ir įvairūs lapuočiai. Vyrauja baltmiškio tipo bendrijos – ąžuolynai, uosynai, beržynai, sutinkama skroblynų. Šis miškas yra vertingas kaip Lietuvos vidurio lygumos mišriųjų miškų etalonas, todėl jo apsauga ir ūkinio naudojimo reguliavimas ypač aktualus